lten

PPT pagalba:

  • Individualios ir grupinės konsultacijos

  • Mokymo grupės „Tėvų mokykla“

  • Postvencinės grupės

Specialistų bendruomenė ir jos pasirengimas dirbti su smurtu

  • Aukštasis universitetinis išsilavinimas

  • Profesinis pasirengimas

  • Nuolatinis tobulėjimas

Darbo su smurtu kryptis ir strategija

  • Gaisrų gesinimas ir jo pasekmės

  • Konstruktyvi adaptacija

  • Krypties koregavimas nuolatinis

PPT galimybės sprendžiant smurto problemas

Klaipėdos pedagoginė psichologinė tarnyba yra biudžetinė savivaldybės įstaiga, teikianti nemokamą pagalbą savivaldybės švietimo bendruomenei. Pagalba yra dviejų krypčių: psichologinė ir specialioji pedagoginė. Atsiliepiant į konferencijos temą – smurtas šeimoje ir pagalbos galimybės – PPT gali daryti ir daro pakankamai daug. Bet pirmiausiai reikėtų patikslinti, kas yra ir koks gali būti smurtas.

Keturis tūkstančius metų - tiek siekia moksliniai faktai, bandoma kovoti su smurtu, įvardinus jį kaip blogį ar nusikaltimą. Tai drąsiai galima laikyti ilgiausiai trunkančiu longitiudiniu tyrimu visoje civilizacijos istorijoje. Bėda ta, kad vis dar negalime aiškiai sau atsakyti, ar šis eksperimentas pasiteisino, nes visiškai neaišku, kaip interpretuoti rezultatus: kaip teigiamus, ar kaip neigiamus. Iš vienos pusės kartais atrodo, kad ne gyvename, o siūbuojame ant įtampos ir nerimo bangų ir neretai protas tiesiog atsisako suvokti tai, ką sensacingai transliuoja žiniasklaida. Negana to, mes tiesiogine to žodžio prasme gyvename ant tiksinčios bombos - turime užtektinai priemonių akimirksniu virsti dulkėmis kartu su visa planeta kelių mygtukų paspaudimu. Iš kitos pusės, dauguma mūsų kažkaip išgyvename šiame egzistuojančiame tarp mūsų smurtingume ir to totalaus smurto - susinaikinimo galimybės fone, o kartais netgi sugebame pabūti laimingais.

Smurtą žmogus gali patirti visose gyvenimo srityse, kuriose jis funkcionuoja. Jei laikytumės nuostatos, kad žmogų, kaip laike ir erdvėje egzistuojančią esybę sudaro trys sudedamosios dalys – fizinė, psichologinė ir dvasinė, tai akivaizdu, kad visose trijose sferose asmuo ir gali patirti smurtą: neteisėtus apribojimus, skriaudą, žalą ir pan.

Aiškiausia, tur būt, įsivaizduoti, kas yra fizinis smurtas – bet koks kūno sužalojimas, užgavimas, skausmo sukėlimas, sveikatos sutrikdymas. Kaip atskirą porūšį galėtume išskirti seksualinį smurtą, kurį savo ruožtu dar galime skirstyti į prievartos aktą, priekabiavimą, seksizmą. Kita vertus, gal tai galėtų būti ir atskira rūšis, kadangi patiriamos pasekmės yra pakankamai specifinės. Tačiau, tiek vykstant fiziniam, tiek seksualiniam smurtui, sunku būtų įsivaizduoti, kad žmogus nepatiria psichologinio smurto – nes fizinių pasekmių gali ir nebūti ar po kiek laiko nelikti, o psichologinės – neišvengiamai bus visuomet, kartais – smarkiai įtakojančios visą likusį žmogaus gyvenimą.

Kas yra psichologinis smurtas taip pat lyg ir aišku – tai bet kokie veiksmai, žeminantys asmens orumą, savigarbą. Galima sąlyginai dar skirstyti į intelektualinį smurtą ir emocinį smurtą. Emocinis – kuomet asmuo su tikslu jį pažeminti, nuvertinti, įskaudinti verčiamas išgyventi neigiamas emocijas; intelektualinis – kuomet aplinka kontaktuoja su asmeniu ne jo intelektinių gebėjimų lygyje, kai asmuo negauna jo gebėjimus atitinkančio lavinimo (ar jis būtų per sudėtingas, ar neadekvačiai supaprastintas). Perviršinį informacijos srautą, nukreiptą į žmogų prieš jo valią, sukeliantį neigiamas emocijas, pažeidžiantį pamatinį saugumo jausmą ar manipuliuojantį elgesiu taip pat galima priskirti prie smurtavimo.

Atskira rūšis yra aplinkos smurtas: daug žmonių mažame plote, triukšmas, nekokybiškas oras ar maistas, nuolatinė laiko stoka, gyvenimas ant skurdo ribos – veikia ne taip akivaizdžiai, bet taip pat traumuojančiai.

Verta išskirti atskirai institucinį smurtą, kai ištisos institucijos, atskiri jos atstovai, veikiantys institucijos vardu, vyriausybės, priimančios nepalankius piliečiams įstatymus daro didelę skriaudą pavieniams asmenims ar jų grupėms, ar visai visuomenei.

Ksenofobija neišvengiamai visada bus lydima smurto – kitoniškumo tolerancijos lygis labai žemas. Tai reiškia, kad visuomenės nerimastingumas labai didelis – viskas, kas yra neįprasta, nepatikrinta, nauja, laikoma pavojingu.

Sunkiausia apibrėžti, kas yra dvasinis smurtas. Primityviai žiūrint, tai yra draudimas išpažinti tam tikrą religiją, laikytis jos normų, dalyvauti apeigose, arba tyčiojimasis iš religinių pažiūrų. Tačiau jeigu prie fizinio smurto teisinga būtų priskirti elgesį, trukdantį vaikui normaliai fiziškai vystytis, tai ar galime laikyti tą faktą, jog dvasiniu vaiko ugdymu šiuolaikinėje visuomenėje apskritai beveik neužsiimama (ypač, jei vaikas nepriklauso religingai šeimai) – ar galima tą faktą laikyti dvasiniu smurtu?

Svarbus aspektas, kalbant apie smurtą yra prievartiškumas – t.y. situacija, kai mus priverčia daryti tai, ką reikia, mes nedarome to, ko norime, su kuo laisva valia sutinkame – tai svarbiausia sudedamoji smurto dalis. Yra tokių šeimų ar mokyklų, kurios leidžia vaikams laisvai pasirinkti, kokia veikla jie norėtų užsiimti. Idealiai suorganizavus tokį procesą, galima pasiekti, kad vaikai laisva valia įsisavintų tiek žinių, gebėjimų, vertybių, kiek reikalauja valstybiniai standartai ar visuomenės moralės normos. Bet tai labai sudėtingas darbas ne mokymo ir auklėjimo metodų prasme, bet naujų, visiškai kitoniškų reikalavimų tėvams ir pedagogams, jų nuostatoms prasme. Daug paprasčiau yra priversti. Taigi, prievartiškumas prasideda šeimoje, mokykloje ir natūraliai pereina į visuomenę – ji irgi iš esmės yra prievartinė.

Viena pagrindinių problemų, nagrinėjant smurto klausimą yra jo ribų apibrėžimas: kur jis prasideda, kur pasibaigia. Jeigu nubrėžtume matematiškai tikslias ribas, tarkim, bet koks pasakymas, kuris įskaudina kitą žmogų, yra psichologinis smurtas, tai turėtume pripažinti, kad visi iki vieno esame smurtautojai nuo ryto iki vakaro. Jeigu apibrėžtume, kad seksualinis smurtas yra seksualinė vaiko stimuliacija, neatitinkanti jo amžiaus, tuomet į smurtautojų sąrašą patektų beveik visi be išimties televizijos kanalai, laikraščiai ir žurnalai, daugelis reklamos ar populiariosios muzikos klipų.

Turint galvoje smurto rūšių įvairovę, jo ribų nustatymo sunkumus, akivaizdu, kad atsakyti į klausimą, kaip kovoti su smurtu, nėra taip jau paprasta.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad kovoti su smurtu mums trukdo žinių ar techninių gebėjimų trūkumas. Iš tiesų, ne visai taip - kliūtys glūdi moralizavime ir politinėje valioje. Moralizavimas, t.y. bandymas viską klasifikuoti gėrio ar blogio kategorijomis nepadeda suprasti smurto priežasčių ir užkirsti jam kelio. Kažką įvardinus blogiu, norisi tai kuo greičiau sunaikinti, nubausti smurtautoją. Moralinės nuostatos slopina pastangas ieškoti priežasčių. Dažnai atrodo, kad suprasti smurtą – tai reikštų atleisti. Pasmerkimas ir nubaudimas reikalauja daug mažiau pastangų, negu bandymas suprasti, o tuo labiau ieškoti būdų, kaip keisti smurto priežasis. Taigi, mažiausiai naudos duoda skirstymasis į smurtautojus ir aukas, blogus ir gerus, žmogaus sudėtingumą supaprastinant iki gatavų moralinių kategorijų.

Aišku, kad smurtas neatsiranda savaime, jis turi priežastis, todėl siekdami sustabdyti smurtą, turime pašalinti jį sukeliančias priežastis. Smurtą sukelia biologinių, psichologinių ir socialinių veiksnių sąveika. Pagal tai turėtų būti organizuojama ir prevencija. Pirminė – priemonės, taikomos visiems žmonėms. Antrinė – grupėms, kurioms gręsia didesnis, negu vidutinis pavojus tapti agresoriais arba aukomis. Tretinė - gydymas ir terapija (ji yra požymis, kad neveikia arba blogai veikia pirminė ir antrinė prevencija).

Nors konferencijos tema skatina daugiau gilintis į smurtautojo-individo problemas, tačiau būtent smurto tema yra ta tema, kur paralelė tarp individo ir visuomenės yra labai ryški. Dar daugiau – kartais tai tiesiog neatsiejamai susiję priežasties-pasekmės ryšiais.

J. Gilligan‘as, didžiają savo profesinės veiklos dalį pašventęs smurtautojų JAV kalėjimuose tyrinėjimams ir prevencinių programų kūrimui, analizuodamas kalinių atsakymus į klausimą „Kodėl tu smurtavai?“, nustatė, kad pagrindinis smurtaujančio individo motyvas yra noras atsikratyti skaudaus gėdos jausmo (nors gėdos jausmai kitų yra nepastebimi, nes žmonės juos slepia po drąsos ir gyrimosi kauke). Į gėdos jausmą čia įeina jautimasis ignoruojamu, užgautu, negerbiamu, paniekintu, įžeistu, nuvertintu, išjuoktu, susierzinusiu, atstumtu, pralaimėjusiu, sužlugdytu, sugėdintu, pažemintu, t.p. įeina nevisavertiškumo, nepakankamumo, nesugebėjimo, silpnumo, šlykštumo, nesėkmės, savojo aš praradimo jausmai. Smurtauti apklaustus kalinius skatino noras gėdos jausmą pakeisti išdidumo (tai reiškia savigarbą, savimeilę, savivoką, orumą, nepažeistą garbę) jausmu.

O Hegelis dar 19 a. amžiuje tvirtino, kad gėda, o kitaip tariant pripažinimo siekimas, yra ne tik individo, bet ir visos visuomenės istorijos varomoji jėga. Daugelis šiuolaikinių mokslininkų patvirtina, kad būtent šiuo pagrindu vyksta visos revoliucijos ir karai. Ir tikrai: tarkim,Vokietijoje Hitleris į valdžią ėjo turėdamas rankose neįkainojamą propagandos įrankį – pažadą „panaikinti Versalio gėdą“, ištikusią Vokietiją po pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare. Nepaisant to, kad sąjungininkai troško taikos, pažemindami buvusį priešą, jie užprogramavo keršto siekimą ir Hitleris tuo pasinaudojo.

Grįžtant prie individo – žmogus dažnai bando kompensuoti savigarbos trūkumą, kaltindamas kitus dėl savo paties tikrų ar tariamų ydų, praktikoje dažnai nulemtų pernelyg griežto tėvų elgesio su juo vaikystėje. Kuo mažiau žmogus turi savigarbos, tuo labiau jis priklauso nuo kitų pagarbos. Jei asmuo nesugeba išgauti kitų pagarbos kitokiais būdais, tai galiausiai ji išsireikalaujama baimės pavidalu. Be to, keršydamas kitiems, žmogus sumažina gėdos jausmą, nes taip pakeičia savęs, kaip silpno, bejėgio įvaizdį į pasitikintį savimi, galingą.

Hierarchinėje visuomenėje, kokia ji visuomet buvo ir yra dabar, egzistuoja gausybė progų jausti gėdą. Tyrimai, atlikti Amerikoje, Lotynų Amerikoje, Afrikoje, Azijoje rodo tiesioginę priklausomybę tarp žmogžudysčių skaičiaus ir turto nelygybės masto. Pabrėžtina yra tai, kad ne absoliutus visuotinis skurdas, bet būtent netolygus turto paskirstymas yra gėdą sukeliantis jausmas. Būtent tokioje situacijoje mūsų visuomenėje ir gyvena šeimos. Turėjimas gražesnių, brangesnių, madingesnių daiktų – dažnas mokinių tarpusavio smurtavimo pretekstas.

Panašiai yra ir su valdžios pasidalijimu tiek šeimoje, tiek visuomenėje. Kuo tolygiau paskirstyta valdžia tarp sutuoktinių, tuo mažesnė smurto tikimybė. Jei visa šeima taikosi prie vieno šeimos nario, iš baimės paklūsta jo kontrolei, tuomet visas bendro sambuvio taisykles pakeičia viena taisyklė: taikstymasis prie smurtautojo norų ir nuotaikų. Iš esmės tai reiškia jokių taisyklių nebuvimą, t.y. labai nesaugų chaotiškumą.

Nedarbas (kalbant apie individą - niekam tinkančio žmogaus statusas) irgi yra reikšminga sąlyga. Tyrimai rodo, kad nedarbui padidėjus vienu procentu, smurtinių nusikaltimų padidėja šešiais procentais. Manau, kad panašią paralelę galima išvesti ir tarp nesėkmių moksle bei smurtingumo laipsnio mokyklose – „nevertingo‘, „niekam tikusio mokinio“ statusas irgi neišvengiamai sukelia gėdos jausmą, kurio siekiama atsikratyti kompensuojantis jėgos demonstravimu, priverčiančiu bijoti.

Socialinė nelygybė – taip pat vienas iš užtikrintų šaltinių kilti gėdos jausmui. Paradoksalu, tačiau būtent tose visuomenėse, kurios sąžiningai deklaruoja klasinę arba kastinę savo sąrangą, buvimas žemesnėje kastoje nesukelia didelio gėdos jausmo, nes priklausymą klasei nulemia ne asmens savybės. Demokratinėmis save vadinančiose santvarkose, kur tarsi kiekvienas turi vienodus šansus kilti hierarchiniais laiptais, tie, kurie jais nepakyla, jaučia dėl to asmenišką atsakomybę, o kartu neišvengiamai ir gėdą.

Visuomenė ir jos normos gali padėti iš dalies atsakyti ir į klausimą, kodėl vyrai smurtauja dažniau? Patriarchatas su savo giliomis tradicijomis numato daugybę vietos vyro smurtui: karo metu, reaguojant į asmeninį įžeidimą ar žmonos neištikimybę, kovinėse sporto šakose ir pan. Nesugebėjimas būti agresyviu kėlė ir tebekelia grėsmę vyriškai garbei.

Nustatyta, kad vienišų tėvų auklėjami vaikai dažniau patiria prievartą ir smurtą, patys labiau linkę pažeidinėti teisėtvarką.

Tai bendrosios sąlygos, sukuriančios smurto atsiradimui palankią atmosferą. Mes visi gyvename šiose sąlygose ir niekas nenugyvena gyvenimo be pažeminimo ar paniekos, tad teisėtas būtų klausimas, kodėl ne visi puola smurtauti. Greičiausiai todėl, kad būtinos ir tam tikros vidinės individo sąlygos: pirma – empatijos jausmo nebuvimas, antra – nežinojimas taikių būdų, kuriais būtų galima atstatyti pažeistą savigarbą.

Būtent šios abi sąlygos ir patenka į psichologinės pagalbos lauką. Empatija – sugebėjimas suprasti, įsijausti į kito žmogaus jausmus - pagrindinis kiekvieno psichologo darbo įrankis. Sugebėjimas išklausyti neteisiant ir nevertinant, pastangos suprasti, tikėjimas ir pasitikėjimas tuo, kad asmuo gali surasti ir pasirinkti tinkamus sprendimus – tikriausiai tai yra vieni iš tų naujųjų metodų, kuriuos J.Gilligan‘as turėjo galvoje, kalbėdamas apie neprievartinį ugdymą.

Pedagoginėje psichologinėje tarnyboje tai yra realizuojama individualių psichologinių konsultacijų metu. Į tarnybą psichologinės pagalbos gali kreiptis bet kuris Klaipėdos miesto švietimo bendruomenės narys: vaikas, mokinys, tėveliai (globėjai), mokytojai. Kartais klientai kreipiasi patys, kartais jiems pataria kas nors iš jų aplinkos. Tiek konsultacijų turinys, tiek pats konsultavimosi faktas yra konfidenciali informacija – be kliento sutikimo ja nesidalinama su jokiais asmenimis ar įstaigomis.

Kita pagalbos rūšis, kuri gali būti svarbi, kalbant apie smurtą šeimoje – grupiniai užsiėmimai tėvams. Tai daugiau susiję su aukščiau minėta antrąja smurto atsiradimo sąlyga – taikių būdų, kaip palaikyti savo savigarbą nežinojimu. Kitaip tariant, tėvai mokomi auklėti vaikus ne identifikuojant blogą vaiko elgesį, dėl to įsižeidžiant ir parenkant vaikui už tai bausmę, bet stengiantis suprasti vaiko elgesio priežastis ir jas šalinant.

Prisimenant žinomą posakį „Išgelbėk vieną žmogų ir išgelbėsi pasaulį“, labai džiaugiamės, kai mums pavyksta padėti savo klientams (tiek smurtautojams, tiek aukoms). Tačiau ne visi atvejai būna tokie sėkmingi, kokių norėtųsi. Pirmoji problema pagalbos kelyje yra šeimos saviizoliacija, t.y. nenoras viešinti savo problemų dėl to paties gėdos jausmo, bet kokių pokyčių baimės, bejėgiškumo, nepasitikėjimo savimi bei kitais ir kt. Ne visada darbas sėkmingai klostosi ir tuomet, kai žmonės kreipiasi pagalbos. Dalį atsakomybės dėl nesėkmių prisiimame sau. Nepaprastai sunku pasiekti apčiuopiamų rezultatų, kai susitinkama su smurtingoje aplinkoje augusiu vaiku kartą per savaitę keturiasdešimčiai minučių, nes tokie vaikai paprastai yra apimti visiško bejėgiškumo jausmo, netiki, kad jų gyvenime kas nors gali pasikeisti, o tuo labiau – kad jie patys gali ką nors pakeisti, nepasitiki jokiomis taisyklėmis ir susitarimais. Kiekvieną naują situaciją (taip pat ir psichologinę pagalbą) jie suvokia, kaip potencialiai grėsmingą, todėl dažnas elgesys konsultacijos metu yra: tiesiog mechaniškas prisiderinimas prie autoriteto nuotaikų, neinant su juo į tikrą kontaktą, bet kurią akimirką tikintis užgriūvant klastingos smurto bangos. Nežinodami, kaip nukreipti nuo savęs smurtą, vaikai yra išmokę priimti visiškos kapituliacijos padėtį – tuomet juos išjudinti yra ypatingai sunku. Didesni yra išmokę pabėgti iš jiems nepakeliamai įtampos situacijos – jie bėga tiek iš namų, tiek iš mokyklos, tiek iš konsultacijų. Be to, pagalbos specialistams iškyla dideli asmeniniai sunkumai, susitvarkant su savosiomis emocijomis, nes vaikas, kurio viduje vyksta perdėtai aktyvus veiksmas, vyraujant stipriems nesaugumo, įtampos, gėdos, pykčio, kaltės, bejėgiškumo jausmams, stengiasi visa tai sutramdyti ir paslėpti po abejingumo, cinizmo, „kietumo“, agresyvumo kauke. Kartais ir pats pagalbininkas, susidūręs su tokia neįveikiama tvirtove, kapituliuoja, atsitraukia ir bandymas padėti nejučia pasikeičia į pastangas sutramdyti, nubausti.

                 Kita už ne visada sėkmingą darbą atsakomybės dalimi norėtume dalintis su visuomene, su jos lyderiais. Nesileisdama į toli siekiančius apmąstymus apie politinės valios trūkumą darant esminius sprendimus smurto prevencijos srityje (tiksliau, jų nedarant), noriu sustoti ties savo miesto problemomis. Daugiausia su smurto problemomis susiduria švietimo įstaigų ir miesto vaiko gerovės komisijos. Bepigu sukurti ir vykdyti minimalių pagalbos priemonių planą tiems vaikams ir paaugliams, kurie į klystkelį pateko atsitiktinai, kurie jame dar tėra įžengę viena koja. Tačiau yra nemažai vaikų, šalia kurių mes, suaugę, išsilavinę, pedagoginius ir kitus specialius mokslus studijavę žmonės, jaučiamės visiškai bejėgiais. Iš vienos pusės, girdint apie vaiko agresyvumą ir smurtavimo būdus, darosi labai nejauku. Iš kitos pusės, pabendravus su tėvais, akivaizdu, kad toje šeimoje vaikas ir negalėjo tapti kitokiu. Nuolat patirdamas smurtą savo atžvilgiu arba būdamas smurto liudininku, jis išmoko smurtingo elgesio kaip normalaus bendravimo būdo. Patirtas smurtas suaugusiame amžiuje stipriai paveikia asmenybę. pvz., moterys, prieš kurias smurtaujama šeimoje, dėl išgyvenamo didelio bejėgiškumo ir beviltiškumo, gali žiauriai elgtis su savo vaikais. Tačiau tyrimai rodo, kad nutraukus smurtą, moteris pakeičia ir savo elgesį su vaikais. To tarpu nuolat patiriamas smurtas vaikystėje ir sunkiai įveikiamas uždavinys prisitaikyti grėsmingoje aplinkoje, kontroliuoti situaciją, kuri iš esmės yra neprognozuojama, deformuoja visą vaiko asmenybę, verčia jį mokytis destruktyvių išlikimo būdų.

Skaudžiausia girdėti, kai vaikas, nebegalėdamas ištverti situacijos, kurioje jis gyvena, pats prašosi išvežamas į socializacijos centrą. Čia susiduriame su pirmąja problema: Klaipėdos kraštas, skirtingai nuo kitų Lietuvos regionų, neturi socializacijos centro. Tie, kurie veikia kituose regionuose, vargu ar gali būti laikomi visiškai atitinkančiais savo paskirtį – socializuojančiais vaikus. Bet apie tokio centro darbo kokybę galėsime diskutuoti tuomet, kai mes jį turėsime. Šiuo metu norėtųsi turėti mieste bent vieną tretinės prevencijos įstaigą, kur vaikai stacionare gautų psichoterapinę, jei reikia – psichiatrinę pagalbą, kur būtų ieškoma ir diegiama naujausi šiuolaikiniai metodai, leidžiantys užčiuopti ir įtakoti smurtingo elgesio šaknis, kartu teikiant pagalbą ir artimiausiai vaiko aplinkai – šeimai. Tai galėtų būti vaikams tarsi tarpinė grandis, vilties stotelė prieš patenkant į socializacijos centrą.

Dar vienas skaudulys - neišspręsti psichologų santykiai su teisėsauga. Prieš pradėdamas darbą, psichologas turi užtikrinti klientui konfidencialumą ne tik dėl konsultavimo turinio, bet ir dėl paties konsultavimosi fakto. Bet kokiam klientui būtų sunku būti iki galo atviram ir nuoširdžiam, žinant, kad psichologas bet kada gali viską papasakoti teisėsaugos atstovams (net ir tuomet, kai kliento problemos neturi nieko bendro su teisėsauginiais pažeidimais). O klientai, susiję su smurto problema, kaip jau buvo pasakyta anksčiau, yra ypatingai nepasitikintys, įsigąsdinę, uždari. Tad negalint garantuoti konfidencialumo, apskritai nėra prasmės pradėti teikti psichologinę pagalbą. Norėtųsi, kad teisėsaugos ir psichologinės pagalbos funkcijos būtų atskirtos, kad teisėsauga remtųsi objektyviais faktais, ir psichologai nebūtų verčiami liudyti naudojant subjektyvią medžiagą, kuri dažnai gali labai skirtis nuo objektyvios tikrovės.

Nepilnamečių, patekusių teisėsaugos akiratin apklausos problema taip pat nėra išspręsta iki galo. Vaiko apklausos kambariai, prieš keletą metų įrengti visoje šalyje, praktiškai neveikia, neparuoštų specialistų kvietimas dalyvauti apklausose ar teismuose taip pat neatlieka įstatymuose numatytos funkcijos.

Ne iki galo išspręstos ir prevencinio darbo problemos. Jei šalyje yra kalbama apie smurto prevencijos politiką, nors pats prevencinis darbas dar labai prašosi tobulinamas, tai Klaipėdos mieste prevencinio darbo politikos iš viso neturime, programos neatitinka efektyvių programų kriterijų, yra daugiau atsitiktinio, lokalaus pobūdžio, mažai koordinuotos.

Tai tik kelios aštriausios mūsų miesto problemos. Tačiau pati esmingiausia – auklėjančiųjų ir perauklėjančiųjų, teikiančių pagalbą vaikams darbuotojų požiūrio į smurto problemą pakeitimas. Iš vienos pusės, galime save suprasti ir pasiteisinti, kad kartais iš tiesų ši našta būna per sunki. Bet kita vertus, būtent požiūrio pakeitimas ją ir galėtų palengvinti. Tai neatsitinka per dieną, tai neatsitinka savaime. Tam reikia laisvos valios ir pastangų. Tikiu, kad mūsų mieste tokių žmonių yra.

Paprastai, kai tenka kalbėti tokiomis, atrodytų, beviltiškomis temomis, ieškau kokio nors atramos taško tiek sau, tiek kitiems. Šiuo atveju mano atramos taškas yra susitaikymas su tuo, kad visuomenė plačiąja prasme nėra pasiruošusi kovoti su smurtu tomis priemonėmis, kurios iš tiesų būtų veiksmingos. Tačiau aš, kaip individas galiu laisva valia pasirinkti savo kovos metodus ir taikyti tuos, kuriais tikiu. Tikiu, kad galime savo mieste visi kartu pakeisti daug ką ir iš esmės.

Pedagoginės psichologinės tarnybos direktorė Jolanta Navickienė

Pranešimas paruoštas pagal J.Gilligan knygasSmurto prevencija2002, irSmurtas. Apmąstymai apie nacionalinę epidemiją, 2007