Naudingi resursai paaugliams

   TURINYS

Apie paauglystę merginoms

Apie savigarbą

 Atmintinė lytinio gyvenimo klausimais

Gebėjimas pasakyti - NE

Kaip galima padėti - savizudybės krizė

Keletas taisyklių kaip stiprinti pasitikėjimą savimi

Mano teisės

Savigarbos ugdymo žingsniai

Savęs pažinimo būdai (gairės)

Apie paauglystę merginoms

Paauglystė – sudėtingas amžius.

Nepasitiki savimi, kankina nerimas, bjauriesi savo išvaizda. Jautiesi lyg virvė tempimo varžybose: kas stipresnis – brandos amžius ar vaikystė. Vieną akimirką jautiesi suaugusi, o kitą – vaikas. Prie šoninių linijų išsirikiavę tėvai, mokytojai, draugės, vaikinai, žurnalai, televizijos laidos, filmai, knygos ir reklama aiškina, kokia turėtum būti, ką turėtum daryti ir kaip atrodyti. Dažniausiai jų pamokymai verčia manyti, kad esi nepakankamai gera, graži ir protinga. Kaip gali sau patikti, kai aplinkui tiek visokių pamokymų?

Be tvirtos savigarbos niekas savo galimybių neatskleis, o ypač mergaitės. Tūkstančiai vaikų jaučiasi nevisaverčiai ir tokie nelaimingi, savimi nepatenkinti, kad suserga depresija, ima netinkamai maitintis arba susiranda blogų draugų.

 Raktas į geresnį gyvenimą – savigarbos ugdymas. Ji saugo nuo „žiauraus pasaulio“ ir gelbsti ištikus negandai. Jeigu save gerbi, tai žinai, kad su viskuo, kas benutiktų, susidoroti pajėgsi. Savigarba suteikia daugiau pasitikėjimo, ir niekam nevalia jos iš tavęs atimti.

Kas gi yra savigarba?

Savigarba reiškia pasitikėjimą, tikėjimą savimi, o svarbiausia tai, kad patinki sau. Jeigu patinki sau (net nebūdama tobula), tai nesikraustysi iš proto, norėdama būti tokia kaip dainininkės Ava Max, Beyonce, ir kitas . Ne paslaptis, kad vis tik daugelis iš mūsų su savimi gražiai elgtis paprasčiausiai nemokame. Smerkiame save už tai, kad nesame tobulos. Nekenčiame savęs, nes laikome save negražiomis, storomis arba per daug liesomis. Iš savęs reikalaujame tik geriausių pažymių, būtinai turime būti išrinktos į tinklinio komandą. Kažkaip įsigudriname kaltinti save net užtai, kad paliko vaikinas arba kad neturime jokio.

Vienintelis tokį elgesį paaiškinantis dalykas (nors tai – joks pasiteisinimas) – silpna savigarba. Nenustebk, bet kažkaip pati nusprendi, kad esi visai nereikšminga, neįdomi, visad linkusi apie save prastai kalbėti ir galvoti.

Kodėl taip svarbu turėti savigarbos?

1. Pasitikėjimas savimi padeda daugiau pasiekti gyvenime.
2. Turėti savigarbos reiškia nebijoti būti savimi.
3. Jeigu turi savigarbos, tai turi ir savimeilės. Jeigu save gerbsi, tave gerbs ir kiti.
4. Savigarba padeda suprasti, kad kur kas svarbiau įgyvendinti savo lūkesčius negu stengtis pateisinti tai, ko iš tavęs tikisi kiti.
5. Savigarba reiškia, kad neprivalai niekam nieko įrodinėti.
6. Būdama sąžininga sau, būsi kur kas laimingesnė.

     Be abejo, nelengva save gerbti, o dar sunkiau klausyti savęs labiau negu kitų. Tačiau gerbti save galima išmokti.

     Išmokti? Žinoma! Deja, daugelis žmonių savigarbos neteko ankstyvoje vaikystėje. Esame išmokyti, kad žmogaus vertė yra ne vidinė savybė, o priklauso nuo to, kokių ir kiek turime daiktų, kokias užimame pareigas, kur lankomės, kas mūsų pažįstami, ar esame mėgstami kitų žmonių. Retas kuris esame girgėję, kad labai svarbu mylėti save.

     Kai gyvenimas klostosi puikiai, galima žmogų vertinti ir pagal išorinius etalonus, bet ką daryti, kai viskas apvirsta aukštyn kojom?

     Tarkim, kad susikirtai per egzaminą, kuris, pasak mokytojų, tėvų ir draugų, yra tau labai svarbus ir toks lengvas, kad kiekvienas kvailys išlaikytų. Netikėtai visus apvylei (o varge, kad tik neimtų prikaišioti) ir jų akyse pasirodei kvailė. Kadangi trūksta savigarbos, jautiesi nieko verta, prislėgta ir nesaugi. Imi taip save niekinti, kad bijai kitiems į akis pažiūrėti, pasitikėjimas savimi krito iki šešeto.

     Kita vertus, nors rezultatai ir nedžiugina, bet turėdama savigarbos, iš kurios kyla pasitikėjimas savimi, šią nesėkmę būtum vertinusi pati, viską apgalvotum ir mėgintum iš naujo.

     Savigarba visuomet čia pat, užtenka tik ranką ištiesti.

     Savigarba leidžia rinktis. Pavyzdžiui, jeigu paliko vaikinas, tu pati (o ne draugės) sprendi, kaip tai ištverti. Gali ištisas savaites liūdėti, būti pikta ir paniurusi, bet gali pasirinkti ir tokį požiūrį: „Toks gyvenimas. Gerai, kad jo atsikračiau“. Jeigu žiūrėdama į garsių manekenių nuotraukas jautiesi taip, lyg būtum baisuolė – tai tavo nuomonė. Būtų geriau, jeigu manytum: „Esu nepakartojama, tad kam save su kuo nors lyginti?“ Tai ir yra savigarba. Yra sakoma: „Nuolatos save su kitais lygindama, tapsi tuščia ir pikta, nes visuomet atsiras geresnių arba blogesnių už tave“. Savigarba reiškia, kad tiki savimi, mėgsti save ir darai tai, kas tau pačiai yra naudinga.

     Savigarba yra raktas į daugelio tavo problemų sprendimą. Tačiau tai nėra stebuklingas gėrimas, pragarą paverčiantis rojumi arba dvejeto vertą rašinį – puikiu kūriniu. Savigarba ne visagalė.

     Savigarba neužtikrina nesibaigiančios laimės ir džiaugsmo kupino gyvenimo. Ji neapsaugo nuo nesėkmių. Deja, gyvenime būna daug situacijų, kurių beveik negali valdyti. Kai kurie gyvenimo įvykiai labai nuliūdina.

     Savigarba tiesiog padeda lengviau ištverti gyvenimo negandas ir suteikia pasitikėjimo gyventi toliau. Ji lyg apsauginis ginklas.

     Savigarba angelu tavęs nepavers, bet padės geriau save suprasti. Išmoksi gyventi su gerąja ir blogąja savo asmenybės puse.

Apie savigarbą

Savigarbos ugdymas – tai aktyvus procesas, vykstantis visą gyvenimą. Tai kasdien po truputį vis didėjantis savęs suvokimas, savęs pažinimas, savęs pamėgimas.

Savigarbos ugdymo principai:

• priimk save tokį, koks esi;
• priimk save tokį, koks norėtum būti;
• keiskis gerąja prasme taip, kad dar labiau patiktų save keisti;
• priimk teigiamą savęs įvaizdį: kūną, išvaizdą, judesius, taip kaip rengiesi, vaikštai, šoki, kalbi, juokiesi ir verki.

Tavo kūnas – tai tavo šiandieninio gyvenimo būdo pasirinkimo    išraiška! Gerbk savo kūną ir savo gyvenimą – ir savo pasirinkimą.

• būk savanaudis gerąja prasme, mylėk save taip pat ir stipriau kaip bet ką kitą, jausk, kad savaime esi nepakartojamas;
• brangink laiką. Laikas – tai gyvenimas; valdydamas laiką, gali pakelti savo gyvenimo kokybę ir padidinti savigarbą.
• naudokis malonumais ir leisk sau būti. Tik tu pats atsakai už savo laimę.
• nesitikėk, kad kas kitas išugdys tau savigarbą. Tai tavo, ir tik tavo pareiga. Tik tu vienintelis gali tai padaryti. Atmink: jei savigarbą tau gali „duoti“ kas kitas, jis taip pat lengvai gali ją ir „atimti“.
• išmok pats spręsti ir ginti savo teises. Tu – tai tavųjų sprendimų visuma: pats prieš save atsakai už tų sprendimų įgyvendinimą.
• nuo tavęs ir tik nuo tavęs priklauso, ar būsi laimingas ir ar pamilsi save. Atsiradę būkštavimai, neviltis, liūdesys, prasta nuotaika ugdant savigarbą – tai augimo ir kitimo dalys. Mokymasis ką nors (o ypač save) mylėti po to, kai ilgus metus beveik ar visai nemylėjai, reikalauja pastangų, o kartais teikia ir daug skausmo.
• lūžis: planavimui ir perdirbimui reikia laiko, lūžis neįvyksta staiga. Neskubink proceso eigos ir džiaukis mažais pasiekimais, vertink mažus pasiekimus. Jei vieną dieną jauteisi puikiai, o kitą dieną vėl prastai – nepasiduok. Taip turi būti! Jei kasdien bent truputį labiau save pamėgsi, džiaukis! Kai jautiesi guvus ir atviras pasauliui, kiti taip pat tave palaikys. Nebūk priklausomas nuo kitų, tačiau priimk bendravimą.

                Kuo labiau save vertinsi, tuo daugiau galėsi duoti kitiems ir tuo daugiau duos kiti.

 (Pagal F. Porat knygą „Savigarba. Kelias į sėkmę ir meilę“ parengė psichologė psichoterapeutė Vilma Mažeikienė)

Atmintinė lytinio gyvenimo klausimais

1. Visi paaugliai susiduria su seksualiniu gyvenimu – realybėje arba fantazijose.
2. Mintys apie seksą ir įvairi seksualinė patirtis – tai svarbi jauno žmogaus brendimo dalis.
3. Lytinio brendimo dalimi yra visi Jūsų kūne vykstantys fiziologiniai pokyčiai.
4. Daugelis paauglių bei jaunuolių yra subrendę seksualiniam gyvenimui labiau fiziškai, nei emociškai.
5. Seksualiniam gyvenimui reikia ruoštis. Tai procesas, kuriame svarbūs šie momentai:
   • rimtai pagalvoti prieš priimant sprendimą pradėti seksualinį gyvenimą, t.y. apsvarstyti visus „už“ ir „prieš“;
   • skaityti specialią literatūrą savišvietos tikslais;
   • visad rimtai planuoti savo seksualinį gyvenimą, o ne pasiduoti spontaniškiems atsitiktinumams.
6. Seksualinių santykių metu galima užsikrėsti įvairiomis venerinėmis ligomis. Todėl labai svarbu naudotis apsisaugojimo priemones. Apie tai svarbu kalbėtis ir su savo partneriu.
7. Galimybė papulti į rizikos grupę didėja:

• turint lytinius santykius be apsaugos;
• santykiaujant su partneriu, kurį menkai pažįstate ar kuriuo nepasitikite;
• kai jus išprievartauja (būtina visad kreiptis pagalbos).

8.  Prieš tampant seksualiai aktyviu(-ia) būtinas ne tik fizinis pasiruošimas, bet ir psichologinis bei emocinis pasirengimas.

9.  Visiškas susilaikymas nuo lytinių santykių yra efektyviausias būdas, apsaugantis nuo nepageidaujamo nėštumo, lytiškai plintančių infekcijų bei ŽIV.

10. Lytiniai santykiai nėra būtini norint patinkančiam asmeniui parodyti artumą bei simpatiją.

11.  Sprendimas susilaikyti nuo lytinių santykių yra asmeninis pasirinkimas.

12.  Kiekvieną kartą užmezgant naują draugystę būtina iš naujo apsvarstyti sprendimą susilaikyti nuo lytinių santykių (nepriklausomai nuo to, ar jau turėjot lytinių santykių praeityje, ar ne).

13.  Lytinių santykių atidėjimas vėlesniam laikui paprastai lemia brandesnį sprendimą naudoti apsisaugojimo priemones.

14.  Net jei ir nusprendėt susilaikyti nuo lytinių santykių, turit žinoti apie kontracepciją ir jos naudojimą, kadangi šios informacijos prireiks, kai nuspręsit pradėti lytinį gyvenimą.

15.  Jei jaučiatės nepasiruošęs(-usi) gyventi lytinio gyvenimo šiuo metu, turite nebijoti apie tai pasakyti. Jei vienas iš partnerių sako „Ne“, tai ir reiškia „Ne“.

16. Gerbkite savo ir kitų kūnus. Neverskite savęs ir kitų lytiniams santykiams, kuriems nesate Jūs ar kitas emociškai pasiruošę.

17. Susilaikymas yra puiki galimybė vienas kitą mylintiems žmonėms surasti daug kitų būdų meilei ir lytiniam potraukiui išreikšti.

18.  Susilaikymas suteikia porai laiko sutvirtinti tarpusavio santykius, daugiau laiko praleidžiant pokalbiams apie bendrus dalykus, bendriems pomėgiams, bendraujant su draugais.

(Paruošė pagal specialią literatūrą psichologė psichoterapeutė Vilma Mažeikienė)

Gebėjimas pasakyti „NE“

Kai į mus kreipiasi su pasiūlymu ar pagalbos prašymu, patenkame į situaciją, kai reikia pasirinkti, apsispręsti. Žymus vaikų psichiatras E. Eriksonas rašė, kad sugebėjimas pasakyti NE turi didelę reikšmę, stiprinant žmogaus identiškumą:

• pasakyti NE – tai apibrėžti savo ribas, įtvirtinti vidinę nepriklausomybę, būti pačiu savimi;
• pasakyti TAIP – vadinasi atsiverti, bet kartu klausyti ir kitų nurodymų.

Teigdami, kad sakydamas NE žmogus apgina savo interesus, savo asmeninę erdvę, išsaugo savo vertybes, mes ne siūlome visur ir visada sakyti tiktai NE: juk nė vienas negyvename vien tik dėl savęs. Svarbu, kad kiekvienu konkrečiu atveju apsvarstytume ir sąmoningai apsispręstume, ką atsakysime į prašymą ar pasiūlymą.

Praktiniai patarimai kaip pasakyti „NE“

• Kai atsisakinėjama, labai dažnai svarbu ne tik tai, kas sakoma, bet ir kaip sakoma.
• Atsisakydami nesmerkite ir nežeminkite kitų – jauskitės stiprus, nes jūs priėmėte teisingą sprendimą.
• Sakant žodį NE, labai svarbu balso tonas, kūno kalba. Jei atsisakinėjate sakydami: „Na, gal ne...“, „Gal kitą kartą...“, „Nee, nelabai norėčiau...“, pašnekovas supranta, kad svyruojate, ir jus galima perkalbėti, patraukti į savo pusę. Taip atsisakydami, paliekate pašnekovui viltį, nors pats ir esate apsisprendęs atmesti pasiūlymą.
• Jeigu jau nusprendėte sakyti NE, leiskite aplinkiniams kuo greičiau tai suprasti:
  • sakykite NE kuo greičiau;
  • sakykite NE tvirtu balsu;
  • sakykite NE garsiai ir aiškiai;
  • žiūrėkite pašnekovui tiesiai į akis;
  • neatsiprašinėkite.

Tai ir yra vadinamoji poza NE.

           Yra keletas būdų, kaip atsisakyti pasiūlymo, jei jis jums nepriimtinas:

• sumenkinti, nuvertinti pasiūlymą: „Fui, juk čia tik degtinė“, „Tokioj aplinkoj aš nenoriu būti“.
• ignoruoti, apsimesti, kad neišgirdote pasiūlymo, toliau tęsti pokalbį;
• nukreipti dėmesį kitur ar pasiūlyti veikti ką kitą: „Girdėjau, atidaryta nauja paroda“, „Ši filmo reklama labai viliojanti“, „Eime pažaisti krepšinį“. Šis būdas ypač tinkamas tada, kai į kavinę kviečia jums reikšmingas žmogus, kurio draugystę ar palankumą bijote prarasti. Atsisakydami užeiti išgerti šiuo būdu, jūs atmetate ne draugą, o jo pasiūlymą – gėrimą.
• prisijungti prie kitos grupės, draugijos: „Negaliu – einu į koncertą su Petru“, „Einu į svečius pas Ritą“.
• paprasčiausiai nueiti šalin. Šis būdas naudotinas, kai visi kiti variantai jau išbandyti. Kai kitkas nepadeda, belieka paprasčiausiai nueiti.
• mandagiai ir tvirtai pasakyti „Ačiū, NE“. Neargumentuoti, nediskutuoti – tiesiog visu savo elgesiu parodyti, kad NE reiškia NE;
• vengti tokių situacijų, numatyti jas iš anksto;
• „sugedusi plokštelė“: kartoti žodelį NE;
• pasakyti priežastį, kodėl atsisakote.

Praktikuojantis šie būdai gali tapti automatiški ir būti labai efektyvūs bet kokioje situacijoje.

Teisės

1. Aš turiu teisę nustatyti ribas, atsižvelgdamas į savo poreikius ir pasakyti „ne“.
2. Aš turiu teisę paprašyti laiko pagalvojimui prieš darydamas sprendimą, sutikdamas ar nesutikdamas.
3. Aš turiu teisę iš naujo viską apgalvoti ir pakeisti savo nuominę.

Būdai

• Pasakykite „ne“.
• Paprašykite laiko viskam apgalvoti.
• Keiskite savo nuomonę.

Vengimas ištarti NE nėra geriausias būdas išsaugoti draugus. Nepamirškite, kad sugebėjimas pasakyti tvirtą NE parodo ne jūsų silpnumą, o stiprybę.

(Pagal specialiąją literatūrą paruošė psichologė psichoterapeutė Vilma Mažeikienė)

Kaip galima padėti

Dažnai žmonės nežino kaip gali padėti savižudybės krizę išgyvenančiam žmogui. Tačiau padėti gali kiekvienas:

• Patikėkite, kad jūsų draugui ar pažįstamam gresia pavojus. Priimkite tai rimtai. Neatmeskite galimybės, kad jis iš tikrųjų gali nusižudyti.

• Jei jaučiate savižudybės grėsmę, tiesiai paklauskite, ar jis galvoja apie savižudybę. Papasakokite jam, kas būtent kelia jums susirūpinimą. Paprastai žmogus jaučia palengvėjimą, kai atsiranda kitas, norintis jį išklausyti, atvirai pasikalbėti apie jo ketinimus ir jausmus. Nebijokite, kad jūs jam įpiršite mintį apie savižudybę – kalbėjimas apie savižudybę nėra paskatinimas tai padaryti.

• Būkite ramūs. Nepulkite į paniką. Tai gali padidinti savižudybės krizę išgyvenančio žmogaus nerimą ir sumažinti jūsų galimybes padėti.

• Išklausykite ir nevertinkite. Leiskite žmogui išsikalbėti. Paskatinkite jį išsakyti savo jausmus ir mintis. Nedalykite netikrų pažadų, kad viskas gali susitvarkyti tuojau pat.

• Leiskite jam suprasti, kad nuoširdžiai rūpinatės juo. Būkite atviri, tačiau nesiimkite atsakomybės už kito žmogaus sprendimus. Jūs galite padėti žmogui, bet gyventi už jį negalite.

• Ieškokite pagalbos. Paskatinkite žmogų kreiptis pagalbos į specialistus – psichologus, psichoterapeutus, psichiatrus. Jei savižudybės rizika labai didelė (žmogus turi konkretų savižudybės planą – yra suplanavęs kada, kur ir kaip jis tai padarys), nepalikite jo vieno tol, kol nesurasite kitos pagalbos. Konsultuokitės su specialistais. Jeigu žmogus jau spėjo kažką padaryti, neatidėliotinai kvieskite greitąją medicininę pagalbą. Nepamirškite, kad vėliau jau gali būti per vėlu.

(Pagal specialią literatūrą paruošė psichologė psichoterapeutė Vilma Mažeikienė)

Keletas taisyklių kaip stiprinti pasitikėjimą savimi

1. Pažink savo stipriąsias ir silpnąsias asmenybės puses. Būsi dvasiškai stipresnis ir ne kiekvienas sugebės taip lengvai tave įžeisti, įskaudinti, pažeminti...☺
2. Išmok susitaikyti su tais savo trūkumais, kurių negali pakeisti (pvz.: veido forma ar kiti veido bruožai; kūno proporcijos, ir pan.) ☺
3. Tuos savo asmenybės „trūkumus“, t.y. būdo bruožus ar bendravimo manieras, kurie trukdo bendrauti ir pasitikėti savimi, visada esi pajėgus keisti, aišku, jei nori – tad kai apsispręsi - keiskis ir sėkmingai bendrauk... ☺
4. Būk atlaidesnis savo nesėkmėms. Mes visi klystame... Neklysta tik „asilai“... Žiūrėk į tai kaip į gyvenimo pamokas, kurias išmokęs tapsi dvasiškai stipresnis. O tai nuostabu !☺
5. Visada duok sau dar vieną šansą! Tu tikrai to esi vertas! ☺
6. Bendravimo metu – gėda ir kaltė – didžiausi priešai. Pabandyk su šiais jausmais tvarkytis taip, kad jie netrukdytų tau bendrauti. ☺
7. Dažniau prisimink savo ankstesnius pasiekimus, laimėjimus, sėkmes – tai bus kaip maistas tavo sielai, didins pasitikėjimą savimi... ☺
8. Mokykis galvoti apie save pozityviai, net kai ir nesiseka... Nesėkmės – laikinas dalykas, jos praeina. Jei kas ir nesiseka – tai visai nereiškia, kad tu niekam netikęs, niekuomet nesusitapatink su savo nesėkmėmis... Tu – visad vertingas, unikalus ir mylimas artimųjų toks koks esi! ☺
9. Atmink: kiekviena nesėkmė tik dar labiau sustiprina tave, jei tu bandai iš jos pasimokyti, „nenuleisti rankų“, o kaip tik toliau bandyti jas įveikti... ☺
10. Venk tokių „draugų“, kurie verčia tave pasijausti nejaukiai, nepilnaverčiu ar nuolat stengiasi tave pažeminti, įžeisti... Atmink: stengdamasis jiems įtikti tik dar labiau žemini save... Nesuteik jiems tokio „malonumo“, saugok savo savigarbą... ☺
11. Dažniau užsiimk savo mėgstama veikla. Ji – tave labiau sustiprins, suteiks šansą atsipalaiduoti ir nors trumpam užmiršti tai kas slegia... Pailsėjus – viskas atrodys kiek kitaip, gal net paprasčiau, o jei rūpesčiai ir toliau slėgs – pasikalbėk su artimu žmogumi (tikrai palengvės), tik jokiu būdu nelaikyk visko savyje, ypač tai kas slegia... ☺
12. Nuolat bandyk vis labiau pažinti save... ☺
13. Nevenk bendravimo su savo bendraamžiais ir kitais žmonėmis vien dėl to, kad baiminiesi būti nesuprastu ar įskaudintu... ☺

Bendravimas – gera proga pažinti save bei kitus, tobulinti savo bendravimo įgūdžius bei stiprinti save kaip asmenybę. Tai svarbu! ☺

Bendravimas – tai mokykla, kurios metu mokaisi! Taip, mokaisi! Bet mokaisi pažinti save ir kitus, mokaisi kaip draugauti bei sutarti su kitais nežeminant savęs ir neskaudinant kito! ☺

                                 (Paruošė psichologė psichoterapeutė Vilma Mažeikienė)

Mano psichologinės teisės

Aš esu vertinga(-as) ir turiu teisę:

• Turėti savo nuomonę.
• Keisti savo nuomonę, kai suprantu, jog klystu ar esu neteisi(-us).
• Turiu teisę į visus savo jausmus: baimę, pyktį, liūdesį, nusivylimą, džiaugsmą, viltį, švelnumą, dėkingumą, ir visus kitus jausmus...
• Aš turiu teisę pykti ant mylimo žmogaus, bet jo neskaudinti savo žeidžiančiu elgesiu ar veiksmais.
• Aš turiu teisę nuogąstauti ir pasakyti, kad aš bijau.
• Kai man sunku ar liūdna - nebūtina šypsotis, maivytis prieš kitus ar kitaip linksminti kitus.
• Turiu teisę būti išklausyta(-as) ir rimtai priimta(-as).
• Pasakyti „ne“ be kaltės jausmo, kai manęs kažkas netenkina.
• Paprašyti to, ko aš noriu, žinodama(-as), kad ne visuomet mano norai bus patenkinti.
• Turiu teisę išsakyti savo poreikius, kurie gali būti ir neišgirsti.
• Daryti klaidas, klysti ir nebūti tobulu, bet vis tiek galiu išlikti vertingu žmogumi.
• Turiu teisę nebendrauti su žmonėmis, kurie mane verčia jaustis pažemintu ar neįvertintu.
• Atsisakyti atsakinėti į įkyrius, asmeniškus man klausimus, ypač žeminančius mane bei mano artimuosius.
• Turėti savo asmeninę erdvę ir disponuoti savo laiku.
• Draugauti ir smagiai jaustis tarp žmonių.
• Gyventi manęs nežeidžiančioje aplinkoje.
• Pasitikėti žmonėmis, užsitarnavusiais mano pasitikėjimą.
• Aš turiu teisę mylėti ir būti mylima(-as) savo artimųjų.
• Aš turiu teisę būti savimi, vertinga bei unikalia būtybe, nesijausdama(-as), kad esu nepakankamai gera(-as), kai suklystu ar esu neteisus.
• Aš turiu teisę gerbti save bei kitus žmones, kurie turi tokias pat teises, kaip ir aš...

(Pagal specialią literatūrą parengė psichologė psichoterapeutė Vilma Mažeikienė)

Savigarbos ugdymo žingsniai

1. Savęs pažinimas (savo trūkumų ir privalumų)
2. Savęs priėmimas (tokio koks esu)
3. Savęs gerbimas
4. Savo teisių gynimas (savo unikalumo)

Savęs pažinimo būdai (gairės) 

1. Bendravimas (su pažįstamais ir nepažįstamais žmonėmis).
2.  Testai.
3. Ekstremalios situacijos.
4. Dvasinės krizės (po jų formuojasi naujas savęs kaip asmenybės suvokimas).
5. Psichologinės, filosofinės bei grožinės literatūros studijavimas.
6. Specialių TV laidų, kino filmų žiūrėjimas (padedantys pažinti bei gilintis į save ir kitus).
7. Kitų žmonių elgesio stebėjimas.
8. Savistaba ir savianalizė:
   • dienoraščio rašymas;
   • neišsiųstų laiškų rašymas (žmogui su kuriuo esame konflikte ar dėl kitų priežasčių nedrįstame išreikšti savo jausmus);
   • įvairios praktinės psichologinės užduotys bei klausimai, kurie skatina giliau pažvelgti į patį save.

     9.  Psichoterapinės grupės.

   10. Socialinių įgūdžių lavinimo grupės.

    11. Bendravimo autotreningai.

    12. Psichokorekciniai užsiėmimai.

    13. Individualios psichologinės konsultacijos.

    14. Individualios psichoterapinės sesijos.

(Parengė psichologė psichoterapeutė Vilma Mažeikienė)